Į visus šaudė be pasigailėjimo
Privataus verslininko įkurtas ir išlaikomas zoologijos sodas garsėjo visoje Ukrainoje, nes buvo vienintelis, į kurį įėjimas nekainavo ir į kurį kursavo nemokami autobusai. Kilus karui, zooparke liko dirbti tik 15 darbuotojų iš 200, nes kiti išsigandę išsilakstė.
Nuo parko iki Rusijos sienos – vos 25 kilometrai, tad jau pirmąją karo dieną parkas atsidūrė pilkojoje zonoje – iš vienos pusės okupantai, o iš kitos kovotojai, ginantys įėjimą į Charkovo miestą.
Nuo šūvių slėpėsi po stelažu
„Iš penkiolikos pasilikusių darbuotojų šeši žuvo. Mačiau keturių pavaldinių agonijas, to vaizdo niekada nepamiršiu ir neatleisiu žudikams“, – kalbėjo moteris.
Antrąją karo savaitę, 2022 metų kovo 7-osios rytą, veterinarė į voljerą išvedė pasivaikščioti liūtuką Simbą ir staiga išgirdo šūvius bei pamatė prie centrinio įėjimo kažką parkrentant.
Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo į darbą juos atvežęs vairuotojas Andrejus. Supratusi pavojų, direktoriaus pavaduotoja garsiai sušuko visiems slėptis, o pati nubėgusi į rūsį palindo po stelažu.
Greta tūnojo ir gyvūnų šėrikė Svetlana bei jos penkiolikmetis sūnus Denisas. Jis, nurimus sprogimams, pirmas pravėrė duris į lauką pasižvalgyti. Tą pačią akimirką šalia sprogo bomba, berniukui nutraukdama koją.
Iškviesta greitosios pagalbos mašina Denisą bei dar du sužeistus darbuotojus nugabeno ligoninėn, tačiau medikams paauglio išgelbėti nepavyko, jisai nukraujavo.
„Abu jo tėvai dirbo zooparke, 15 metų negalėjo susilaukti kūdikio, o dabar, praėjus dar 15 metų, jų palikuonis žuvo nuo rusų raketos“, – pasakojo veterinarė.
Tėvai berniuko nenorėjo vežtis į darbą, tačiau šis pareiškė saugiau jausęsis kartu su jais.
Tądien zooparke žuvo dar trys darbuotojai: du nuo skeveldrų, o vienas nuo šautuvo šūvių.
Šūviais iš arti į galvą po kelių dienų buvo nušauti du Oleksandrai, nuo rusų karių slėpęsi tualete. Tai buvo gyvūnų šėrikai: vienas iš jų mirties akimirką rankoje laikė kibirą su morkomis, o kitas kibirą su sausu maistu.
„Man ir dabar tai pasakojant iš pykčio verda kraujas – nesuvokiu noro žudyti zooparko darbuotojus, kurie aukojosi gelbėdami nuo bado gyvūnus. Buvau susitaikiusi su mintimi, kad irgi galiu žūti, bet negalėjau palikti be priežiūros savo vaikų – taip vadinu daugybę gyvūnų, nes juos globoju nuo pat gimimo“, – su ašaromis akyse pasakojo S.Višnevecka.
Gyveno narve kartu su gyvūnais
63 metų moteris visą gyvenimą dirba veterinare, o minėtame zooparke trylika metų – nuo jo įkūrimo pradžios.
„Man vienintelei Ukrainoje ir visose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse pavyko pasiekti, kad nelaisvėje esantys tapyrai ir didieji Afrikos vėžliai susilauktų palikuonių“, – didžiavosi moteris.
Veterinarė neslepia, kad gimus tapyriukui nutraukė savo atostogas Ispanijoje ir savaitei apsigyveno gyvūnų narve, nes norėjo įsitikinti, kad mama neišsižada jauniklio, o jį maitina ir globoja.
Siekdama, kad iki 140 kilogramų užaugantys afrikiniai vėžliai susilauktų palikuonių, moteris kurį laiką irgi kartu su jais gyveno ir padėjo šildyti padėtus kiaušinius.
„Verkiau, kai minėta vėžlių šeimyna per okupaciją neišgyveno. Neįstengėm jų išgelbėti, nes karo pradžioje oras buvo labai šaltas, o per bombardavimus dingo elektra, kartu ir šildymas“, – apgailestavo veterinarė. Iš viso tuo metu žuvo daugiau kaip 300 gyvūnų – nuo kulkų, bombų skeveldrų, šalčio, bado, išgąsčio.
Stengėsi apsaugoti visais būdais
S.Višnevecka džiaugiasi, jog beveik penkis tūkstančius gyvūnų pavyko skubiai pervežti į kitus zooparkus, nes vėliau bombos sugriovė devyniasdešimt procentų jų parko pastatų.
Gelbėjimo operacija buvo labai rizikinga, skeveldros sužeidė kelis į mašinas gyvūnus nešusius vyrus, o viena transportavimo mašina sudegė į ją pataikius raketai.
Sudegė ir keli autobusai, kuriais žmonės nemokamai buvo vežami į ekoparką, o rusų kariai pagrobė viską, ką įstengė: šaldytuvus, kompiuterius, generatorius, mašinas.
„Pasigirdus pirmiesiems mūšių griausmams, gyvūnus iš voljerų suvarėme į žiemos namelius, kad apsaugotume nuo triukšmo ir skeveldrų, tačiau tai nedaug padėjo, jie vis vien labai stresavo, ėmė elgtis nenuspėjamai – per sprogimus kai kurie sustingdavo prisiploję ant žemės tarsi negyvi, o kiti paniškai lakstė ir ieškojo, kur slėptis“, – pasakojimą tęsė veterinarė.
Kai šalia užvirdavo dideli mūšiai, ukrainiečiai kariai nepraleisdavo parko darbuotojų sakydami, kad visi gali žūti. Kartais nepraleisdavo dvi tris dienas, todėl darbuotojai apsidrausdami gyvūnams pridėdavo daug maisto. Išsijungus šildymo sistemai gyvūnus apklojo drabužiais, o Pietų kraštų atstovus stengėsi nors valandai sušildyti įjungdami generatorių. Tokio šildymo neužteko, kai kurie gyvūnai mirė iš šalčio.
Bizoniukas vardu Saša gimė karo išvakarėse, o stebuklingai išgyveno todėl, kad tėvai per bombardavimą jį uždengė iš abiejų pusių, ir skeveldros pražudė tik juos. Merdėjančių tėvų kūnų šiluma padėjo bizoniukui išgyventi ir šaltą vasario pabaigos naktį bei sulaukti sodo darbuotojų pagalbos.
„Jautriausiai į sprogimus bei karo gaudesius reagavo žmogbeždžionės – šimpanzės ir gorilos. Lankytojų numylėtos šimpanzės Vera ir Liuba mirė nuo infarkto iš išgąsčio, o dar kelios nustojo ėsti, įtarėme, kad taip siekia numirti“, – teigė veterinarė.
Didieji plėšrūnai buvo pernešami pirma juo užmigdžius. Darbuotojai nusprendė gelbėti ir patį seniausią liūtą, 18 metų Banzai, nors šis buvo be dantų ir skeveldros sužeistas į šlaunį. Po pusmečio Banzai kitame zooparke nudvėsė nuo senatvės, tačiau prižiūrėtojai didžiuojasi, kad ne nuo okupantų šūvių.
Liūtas iš džiaugsmo laižė rankas
Gyvūnus išgabenant aplink virė vis įnirtingesni mūšiai. Gepardai buvo išvežti paskutiniu momentu – po valandos bomba pataikė į jų voljerą, o Amūro tigrą išvedant jo namelis jau degė. Lūšis liks visam gyvenimui raiša, nes skeveldra pažeidė jos leteną.
S.Višnevecka labiausiai didžiuojasi, kad sugebėjo išvesti iš narvo orangutano patelę su mažyliu. Mat orangutanai yra labai stiprūs, suaugusio patino jėga prilygsta septynių vyrų jėgai, tad prie jų artinasi tik šėrikas, o kiti prieina tik gyvūną užmigdžius.
Veterinarė prieš tai nebuvo įėjusi į orangutanės narvą, bet pasiryžo, nes migdomųjų nebeturėjo, o šėrikas į darbą neatvyko.
„Pradariau vartus, atsiklaupiau ant kelių ir sakau: mamyte Ponočka, gelbėkim tavo vaikelį, duok ranką ir eikim į mašiną. Įvyko stebuklas – patelė viena ranka apkabino trejų metų (orangutanai subręsta maždaug 12, o gyvena 40–50 metų) jauniklį, o kitą ranką ištiesė man, ir taip perėjome į transportavimo mašiną“, – prisimena direktoriaus pavaduotoja.
Stebuklą pademonstravo ir liūtas, kai parvežtas atgal iš kito zooparko įėjo į senąjį voljerą ir iš džiaugsmo per grotas ėmė veterinarei laižyti rankas. Kiti darbuotojai liko priblokšti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Rusijai apšaudžius „Feldmano ekoparką“, žuvo šeši jo darbuotojai. Jiems atminti įrengta lenta. E.Butrimo nuotr.
2. Liūtus pervežti į kitą zoologijos sodą buvo galima tik užmigdžius vaistais.
3. Ekoparkas buvo didžiausias nemokamas zooparkas Ukrainoje, o gal net visoje Europoje.
4. Kengūras pavyko išgelbėti visas, tačiau jos dėl sprogimų labai panikavo.
5. Banzai - seniausias, 18 metų liūtas – į saugią vietą irgi buvo sėkmingai išgabentas.
6. Šios raketos, paleistos agresorės Rusijos, zoologijos sode griovė ir žudė.
7. Šis asiliuko buvo sužeistas, tačiau užmigdytas ir nuvežtas į kitą zooparką pagijo.
E.Butrimo nuotraukos
