Motina net rankomis pradėjo ploti, atseit vajė koks džiaugsmas, kokia laimė! Po to susimąstė: o kam, juk namas ne per seniausiai remontuotas!
„Taigi ne remontas bus, o rekonstrukcija, –kantriai aiškino Tėvas Diktatūra. – Viskas pas mus blizgės naujumu. Troba bus nebe kokia trobelė, o tokio aukščio, kad užstotų kaimynams saulės šviesą. Taip šie žmogiūkščiai ims mus labiau gerbti. Senąją duonkepę lauk išmesime, įsigysime naują šiuolaikišką viryklę.“
Motina, tai išgirdusi, sustingo. Rankas sudėjo maldai.
„Kaip tai duonkepę lauk išmesime? Juk mūsų namai tuo ir ypatingi, kad laikomės prosenelių tradicijų, kepame ypatingą duoną“, – klausinėjo jau apyverksnė.
„Motin, baik! Bus tų duonų... Užsakysime iš kinų, o tie pigiai prikeps, uždėsime savo garsaus Dėdės Kepėjo etiketę, ir viskas super bus. Svarbiausia – paimti Senelio pinigus“, – mokino Tėvas Diktatūra.
Sūnus Architektūros Studentas tuo laiku vis pakaušį kasė.
„Nelabai supratau. Sakai, kad bus tik rekonstrukcija, o viskas nauja? Nauja – jeigu tiksliau, tai iki kurios vietos?“ – klausė.
Tėvas Diktatūra atsakė, kad nauja bus nuo pat žemės. O gal ir dar giliau.
„Bet tai tikrai nebus trobos griovimas. Na, jei patys pavadinsime ne griovimu, o rekonstrukcija, tai ir bus trobos rekonstrukcija“, – tikino.
Ir parodė brėžinį su gulinčią plytą primenančiu statiniu.
Dabar jau Sūnus Architektūros Studentas prisiminė maldas, kurių išmoko vaikystėje eidamas Pirmos Komunijos. Akivaizdu, kad bet kokie mokslai kada nors gyvenime praverčia.
Motina jau balsu raudojo dėl duonkepės, kurioje kepta duona šeima garsėjo apylinkėse.
Tėvas Diktatūra jai primygtinai aiškino, kad naujojoje viryklėje ji galės ir vištą kepti, ir troškinį troškinti. Žodžiu, būsią daug ir visokių funkcijų.
Už ką šeima išlaikys tas šiuolaikines naujoves? Taigi plati giminė galės užsisakyti pas juos krikštynas, vestuves, šermenis ir laidotuves. Atvažiuos pas juos svečiuotis – ne už dyką – iš visų šalies kampelių, net užsienio.
„O tai gal atvažiuos tie arabų šeichai, kurie į Biržus taip ir neatvažiavo? Ir gal ta dujinė viryklė gamins pieną, mineralinio vandens fontanus, kurių biržiečiai taip ir nesulaukė? O gal šalia įsteigsime žvejų kaimą – kupiškėnų išsvajotus „vasiukus“?“ – klausė Sūnus Istorijos Studentas.
Tėvas Diktatūra kad riktels: „Tu čia baik! Antraip Senelio pinigų neteksime!“
Ir dar koja smarkiai treptelėjo.
Duktė Etnokultūros Studentė paslapčiukais paskambino savo vestuvėms besiruošiančiai pusseserei į sostinę. Paklausė, gal toji norėtų atšokti tuoktuves jų nugriautos trobos vietoje pastatytame statinyje. Pusseserė sutriko.
„Kad nežinau... Jei senojoje jūsų troboje, tai gal... Joje daug sentimentų, vaikystės prisiminimų...“ – nutęsė.
Kitas skambutis – didmiestyje gyvenančiam pusbroliui. Gal šis sutiktų atvykti ir savo naujagimio krikštynas atšvęsti?
„O turite ką nors pasiūlyti, ko kitur negausime? Sakai, keptos vištos, troškinio? Gal tu juokauji... To ir mūsų didmiestyje ant kiekvieno kampo per akis. O štai romantikos, duonkepėje keptos duonelės būtume norėję“, – atsakė.
Paskutinė viltis – Norvegijoje gyvenantis Dėdė. Tas tai veikiausiai savo jubiliejų norės atšvęsti neva rekonstruotoje troboje.
„Iš Norvegijos – į plytą primenantį statinį? Sakai, jis bus pavadintas Dėdės Duonkepio vardu? Nusišvilpt man į pavadinimą“, – trumpai drūtai rėžė.
Dėl tokio šeimos nusiteikimo, noro išsaugoti trobą ir duonkepę Tėvas Diktatūra laaaabai įsižeidė. Liovėsi su šeimynykščiais kalbėtis, ėmė nebesisveikinti. O kam? Juk laukiant Senelio pinigų visokių klapčiukų, pataikūnų pilna. Nuo tokių tik spėk rankas paslėpti, kad bučiuodami nenuseilėtų.
Galop šeima susivienijo prieš jų trobos griovimą ir duonkepės naikinimą. Tegu Tėvas Diktatūra statinį kitoje vietoje sau stato. Pasiruošė plakatus, užsidėjo apsaugines kaukes nuo viruso, sustojo prie vartelių vienas nuo kito saugiu atstumu.
Tėvas Diktatūra iškvietė policiją ir paprašė baisiuosius maištininkus išblaškyti, išvaikyti. Policija atvyko mašinomis su švyturėliais. Automobilius pastatė taip, kad praeiviai nematytų ir prie trobos gynėjų neprisidėtų.
„Patys maištaujate ir patys policijai susimokėsite mokesčius mokėdami. Man į jūsų maištus, tiesą sakant, nusiš...“ – tyčiojosi Tėvas Diktatūra.
„Ar nusišvilpt?“ – šeima paklausė vienu balsu.
„Na, taip, galima ir šitaip pasakyti, nors galvoje turėjau kitą žodį...“ – atšovė Tėvas Diktatūra.
Po to patrypčiojo ir sumurmėjo: „Taip, šiuolaikinis namas pareikalaus brangaus išlaikymo. Gal mokslų dėl to ir nepabaigsite. Bet jeigu ką, įsteigsime jame dėvėtų rūbų parduotuvę ir apsirengti tikrai bus kuo. Nesuprantu, ko čia iš proto einate dėl senos duonkepės ir senos trobos?“